Ar gejai gali gyventi laimingai ir darniai kartu? Visi svajoja apie meile, sako: "tu mano vienintelis".
Bet buti su kitu zmogumi nera lengva. Ypac daug problemu turi jauni gejai, neturintys patirties,
emocionaliai nebrandus ir kol kas priklausomi nuo savo tevu. Po trumpos meiles euforijos atranda,
kad partneryste labiau komplikuota nei tiketasi, o pasirinktasis draugas - gana nuostabus savo
kunu, bet pilnas reikalavimu, kuriu pats nevykdo. Pirmoji meile - poetu pranasautoji tragedija ir
antroji rupesteliais dosni. Pasiklausykime jaunuju pasakojimu - verta pasimokyti.

Miselis: Mano yda - nepasitikejimas. Kai tik pradedu itarineti, kad kazkas su mano
vaikinu ne taip, tuoj pat iskyla svarstymai - ar esu dar mylimas, ar musu sajunga dar tebeturi
kokia prasme. Gal del to ir nesugebu pasidziaugti ilgesne draugyste. Zinau, kad pavydas yra baisi
yda, bet negaliu jo atsikratyti. Todel niekas ir nebenori buti salia manes ilgiau. Turbut buciau
laimingas, jeigu pavyktu patiketi zmogumi.

Gregoras: Kai isimyliu - uzmirstu visa pasauli. I nieka nebekreipiu demesio, nepriimu
jokios kritikos. Kartais biciuliai mane bando perspeti del mano draugelio lengvabudiskumo, bet as
jais nebetikiu. Paskui buna saukstai po pietu. Meile man tik du zmones: jis ir as. Niekas daugiau
nebeegzistuoja. Kai pagaliau pabundu is saldaus sapno, bunu visiskai vienas - prarades draugus.
Bet as nebegaliu gyventi be artimo draugo, visiskai nezinau ka be jo daryti. Jauciuosi niekam
nereikalingas. Zinau, kad labai greit apsisprendziu naujai draugystei ir siulau jai taisykles. Zmones
pastebi, kad per greit pradedu kalbeti apie gyvenima kartu. Juk as noriu, kad butu kuo geriau - tik
man vis nepavyksta. Ka man daryti?

Petras: Jau du kartus meginau susirasti nuolatini drauga. Truputi sekesi, truputi - ne.
Manau kad ilgalaike geju pora yra panasi i didele draugyste. Nemegstu, kai kas man nurodineja,
kontroliuoja, ir neleidzia niekur iseiti. Manau, kad esu pakankamai tolerantiskas, nes neturiu nieko
pries, kad mano draugas turetu savo gyvenima. As taip noreciau, kad prie manes nesikabinetu.
Niekas juk negali tureti nuosavybes teises i mane ir diktuoti ka man veikti ir ko - ne? Jeigu
susirasciau kita toki kaip as - tikriausiai neturetume jokiu problemu. Daznai pagalvoju, kad geriau
tureti geru biciuliu, nei buti "pudeliuku ant pavadelio".

Vitoldas: manau, kad tarp geju nebegali buti rimtu rysiu. Jie masto tik savo kotu ir nuolat
laksto ieskodami nauju "prekiu". O paskui tik stebisi kad isyra draugyste. As praradau kantrybe ir
vilti. Jau nebeieskau. Koks tikslas vargti? Kad vel buciau apgautas ir paliktas?

Dzeris: nera nieko nuostabesnio, kaip buti isimylejusiu. Prisiglausti, glamoneti, laikytis
uz ranku. Viska daryti kartu, atostogauti, eiti i kluba ir matyti kaip kiti pavydi laimes. Tai
svajones... Zinau, kad tai labai sunku. Kai esi su kuo nors, turi nuolat galvoti ka darai, ka kalbi, i
ka dairaisi. Kartais uztenka diskotekoje pasikalbeti su pazistamu ir "geradariai" pranesa,
kad "nuejau i sona". Noriu pasakyti, kad meile - ne tik seksas, bet ir draugyste, o abipuse
pagalba ir pasitikejimas. Tuo isitikinsite atsitikus nelaimei. Manau, kad draugyste, kuri trunka
menesi ar du - nieko verta. Va metai ar ilgiau - tai jau sis tas. Tokiu as nepazistu, bet manau, kad
tai imanoma.

Aronas: Nenoriu nieko girdeti apie rimtus geju santykius. Net pykina, kai apie tai kas
prakalba. Isbandziau viska - viskas perniek. Kiekviena karta... Pradzioje idile, o paskui viskas
imasi kirstis. Su paskutiniu vaikinu buvo viskas kuo puikiausia. Syki sutikau gatveje ji su kitu.
Pasake man "sveikas" - lyg niekuomet nebutume buve kartu - ir nuejo sau toliau. Ar tai normalu?

Bartas: Turejau vaikina truputeli uz save vyresni. As tik pradejau studijas, o jis jau dirbo.
Pradzioje viskas buvo super - totalus jausmas. Bet veliau jis eme ziureti i mane kaip i vaika.
Kiekviena proga jis mane moke. Sake, kad "aukleja". O per savo darbus nemate pasaulio.
Bandziau su juo kalbeti apie mus, apie tai kas man nepatinka. Nelabai jis manes klausesi.
Paskui deste, kad jeigu esi su kuo, tai turi moketi rasti kompromisus. Galop kantrybe baigesi.
Dabar esu laisvas, bet nesijauciu geriau. Truputeli gailiuosi, kad nesugebejau istverti. Zinau, kad ir
jis gailisi. Bet jau per velu.

Ovidijus: Kai po ketveriu draugystes menesiu, as ir mano vaikinas, nusprendeme gyventi
kartu - maneme, kad busime jau "apsitryne". Pasirode, kad tai tik pradzia. Viena vertus viskas
puiku, esame kartu, planuojame ateiti, uzmiegame ir keliames drauge. Tai tokie paprasti dalykai,
kuriuos ir vadiname laime. Is kitos gi puses man truputeli truksta laisves. Kai pagalvoju, kad jau
niekada negalesiu "pasidraugauti" - pasijuntu keistokai. Bet galbut tuo ir pagrista tokia sajunga,
kad reikia vienu dalyku atsisakyti, kad turetum kitus? Neimanoma tureti viskoL (Viskas turi savo
gerasias ir blogasias puses. Dabar savo gyvenimo su niekuo nesikeisciau. O kas bus veliau -
pamatysim.

Sebastianas: Draugai pataria man nueiti pas psichologa, nes visiskai paklustu
kiekvienam savo draugui. Leisciausi uzmusamas, kad tik jis butu laimingas ir patenkintas. O jis
mane vis pameta. Kas cia darosi? Gal as is tiesu esu nenormalus?

Slavikas: Atostogaudamas susipazinau su vienu vaikinuku ir pameciau del jo galva.
Paskui jis isvaziavo i viena puse, o as i kita. Is pradziu kasdiena kalbejomes telefonu. Kai po
menesio atejo saskaita, mano tevas vos negavo infarkto. Dabar kalbames internete, bet tai - ne
tas pats. Kodel gi taip yra - kai su kuo nors susipazisti, - tai nebegali buti kartu!?

Tai nedidele dalis ispazinciu rastu internete. Jeigu turite noro pridurti ir savo nuomone - maloniai
laukiame.